Geros istorijos

Geros Istorijos: ,,Stuba”

Tik prasidėjus virtualiam pokalbiui, erdvė prisipildė vaikų balsų, trepsenimo, kuriančių intensyvaus veiksmo įspūdį. Zapyškio miestelio pakraštyje stovinčioje „Stuboje“ (suvalkiečių tarme taip vadinamas gyvenamasis namas) veiksmo netrūksta: po pamokų čia užsuka miestelio vaikai bei baigę dienos darbus susiburia bendruomenės nariai. Prieš 6 metus šešios miestelyje gyvenančios mamos šią erdvę transformavo į socialinių veiklų inkubatorių ir medinis namas oficialiai pradėjo savo renesanso laikotarpį. 

Kalbamės su dviem „Stubos“ įkūrėjomis Kristina Andrašiūtė ir Daiva Vaišnorienė. Vėliau prie mūsų virtualaus pokalbio prisijungia „Stubos“ bendruomenės narys skulptorius Danelius Sodeika.

Kaip ir kodėl atsirado Stuba?

Kristina: Susikūrėme, atrodo, susidėliojus geriems ženklams ir aplinkybėms. Buvome šešios mažų vaikų mamos ir kartu norėjome organizuoti susibūrimus, sukurti renginių savo vaikams, nes kaime jų stigo.

Daiva: Pradėjome nuo mažų renginių. Juos rengdavome miške, prie upės, prie bažnyčios. 

Taip greičiau prisijaukinome ir pažinome apylinkes, nes visos buvome neseniai atvykusios gyventi į Zapyškį. Norėjome savo renginius paversti nuolatine veikla, tad įkūrėme organizaciją ir tada „Stubą“ gavome dovanų. Daug ką reikėjo pakeisti, kad aplinka primintų jaukius namus. Dabar gal net daugiau laiko praleidžiame čia negu savuosiuose namuose. Mano vyras jau klausia, kur aš gyvenu!? 

Visos dirbome skirtinguose darbuose ir neturėjome jokios su pilietinėmis organizacijomis susijusios patirties. Tačiau pritaikydamos turimus profesinius įgūdžius, palaikydamos viena kitą, „Stubą“ įkūrėme. 

Kokios veiklos ėmėtės?

Daiva: Pirmieji renginiai suburdavo mūsų draugus ir pažįstamus. Žinios apie „Stubą“ sklido iš lūpų į lūpas. Susikūrėme puslapį socialiniame tinkle „Facebook” ir pradėjome skelbti apie savo veiklą. Sulaukėme daug didesnio, gal net netikėto dėmesio ir susidomėjimo. 

Kristina: Vieną rugpjūtį surengėme paskaitą apie žvaigždes. Buvome menkai renginiui pasiruošę, nes tikėjomės tiesiog tylaus ir jaukaus renginio dešimčiai dalyvių. Tačiau renginys pritraukė virš 100 žmonių. Pamename, kad nors ir blogai jautėmės visko tinkamai neparuošusios, tada patikėjome, kad mūsų veikla bendruomenei yra įdomi ir galime daug nuveikti. Vėliau „Stubos“ bendruomenė natūraliai didėjo, būrėsi daugiau mamų, tėvų, vaikų, didesni vaikai atsivesdavo savo senelius.

Kuo „Stuba“ yra svarbi bendruomenei?

Kristina: „Stuba“ – tai galimybė kartu su bendruomenės nariais augti ir tobulėti. Žmonės gali prisijungti prie įvairiausių vykdomų veiklų ir renginių. Žinoma, per karantiną juos reikėjo laikinai sustabdyti. Čia renkasi žmonės, norintys pasidalinti savo žiniomis ir mokyti kitus. Pvz., keramikos, mezgimo, pilateso, siuvimo, kulinarijos ir pan. Organizuojame įvairius užsiėmimus ir stovyklas vaikams. Suprantame, kaip svarbu nuolat plėsti patirtį ir gilinti žinias. Taip žmogus jaučiasi labiau pasitikinčiu savimi. Mums, mamoms, „Stuba” svarbi dėl mūsų vaikų. Žinome, kad visos veiklos ir įgyta patirtis, jiems padeda formuoja tvirtus vertybinius ir moralės pagrindus.

Daiva: „Stubą” kūrėme norėdamos praturtinti savo ir savo vaikų kasdienybę kaime. Ilgainiui supratome, kad šis kultūros ir bendruomeniškumo poreikis reikalingas ir kitiems miestelio gyventojams.

Suprantama, kad seniūnijos centruose ar kultūros namuose vyksta įvairūs renginiai, tačiau mums pritrūko neformalaus ir šiuolaikiško laisvalaikio. Viskas, kas siūloma, deja, yra nepritaikyta šiuolaikiškai mąstančiam ar jaunesniam žmogui. Kaimas ir miestas vis dar yra suvokiami kaip skirtingos vietos. Mat kaimas tapatinamas tik su žemės ūkiu, o visa kultūra yra mieste. Svarbu suprasti, kad kaimas jau nebe toks ir kaime gyvenančio žmogaus poreikiai pasikeitė. Žmonės nori kokybiškų laisvalaikio veiklų.

Kokie gyvenimo kaime privalumai? 

Kristina: Mes negalime daryti reklamos kaimui ir antireklamos miestui. Poreikis gyventi kaime turi atsirasti natūraliai. Jeigu ne vaikai, tikriausiai būčiau pasilikusi gyventi mieste. Tačiau kiekvienąkart prisiminusi savo vaikystę ir laiką kaime, mane užliedavo liūdesys, kad savo vaikams to negalėsiu suteikti. Persikėlimas į kaimą tikrai nebuvo lengvas žingsnis ir turėjo skaudžių pasekmių. Ir finansiniai poreikiai pasidarė didesni. Čia nėra daug paramos ir pagalbos, tad šie motyvai apibūdina tamsiąją gyvenimo kaime pusę, kuri daug žmonių paskatina grįžti į miestą. Tačiau, visi šie dalykai be galo stipriai skatina veikti ir prisidėti prie gyvenimo kokybės kaime gerinimo. 

Danielius: Vienas iš didžiausių gyvenimo kaime privalumų – gamta. Tai pakeičia žmogaus atsakomybės laipsnį. Padidėja mano poveikio erdvė ir jeigu man kas nors nepatinka, aš tai galiu imti ir tvarkyti. Svarbu suvokti, kad negalima bėgti iš miesto ir į kaimą. Į kaimą reikia atvykti, sulaukus psichologinės brandos, kai mieste nebetelpi. O ne, kai ieškai išsigelbėjimo nuo pavargusio proto ir šurmulio. Tai yra labai svarbu. Nes tuomet visus demonus iš miesto parsineši į kaimą, kurie tyloje labai greitai išlenda ir patys neišnyksta.

Daiva: Gyvenant kaime pasikeičia tavo atsakomybės lygis ir sąžiningumas sau. Tu negali pasislėpti mažoje bendruomenėje. Turi būti nuoširdus ir sąžiningas, kitaip tavęs bendruomenė nepriims. Būtent tai mes matome savo vaikuose. Jie tampa atsakingais ir nuoširdžiais. Artimas ryšys su gamta vaikams ir mums padeda suprasti aplinką bei suvokti globalias problemas tokias kaip klimato kaita.

Kaip nagrinėjate klimato kaitos temą?

Kristina: Kalbant apie klimato kaitą, mieste ji yra patogi. Mažai tikėtina, kad miesto gyventojas susimąstys, kodėl pusantro mėnesio nelyja. Tai gali net džiuginti – nesušlapsi, nereikės šiltesnių rūbų. Jeigu dar ir žiema šiltesnė, nesninga, tai džiaugiesi mažesnėmis šildymo sąskaitomis. Kaime supranti, kad nepalijus ar nepasnigus, šulinyje bus daug mažiau vandens. Tada tenka rinktis: šiandien skalbti ar maudytis. Taigi kaime gyvenantis žmogus stipriau jaučia žmonijos neigiamus padarinius gamtai. „Stuboje“ stengiamės vystyti ir bendruomenei skleisti tvarumo idėjas. Žinoma, tai nėra taip paprasta, bet mūsų ,,Stubos’’ bendruomeneje jėgos veikti ir kažką keisti netrūksta. 

Daiva: Tvarus vartojimas mums labai svarbi tema. Labai neseniai prisijungėme prie bendraminčių iš ,,Miesto Laboratorijos’’ Vilniuje. Dalyvausime projekte „Zero Waste karta“ ir kitais metais rengsime įvairius mokymus, seminarus, dirbtuves ir renginius apie tvaraus gyvenimo gudrybes, antrinį dizainą, daržininkystę ir gyvenimą be atliekų. 

Na ir pabaigai, kokios patirties įgijote pačios?

Daiva: Neseniai mokėmės daryti švilpynes. Sušvilpus, dalyvių akys nušvisdavo ir ,,Stuba’’ prisipildė malonaus netikėtumo jausmo. Šie maži džiaugsmai ir spindinčios akys man ir yra ,,Stuba’’. Supratau, kad jeigu ko nors trūksta, tu gali imti ir pats pasidaryti. Aš tikiu, kad mūsų veikla labiausiai veikia vaikus. Jie auga pasitikintys savimi ir žinodami, kad visko gali pasiekti patys.

Kristina: Man „Stuba“ sudėliojo prioritetus ir davė daug drąsos. Visą šią patirtį perduodu savo vaikams, kurios, jei Stubos nebūtų, manau, nebūčiau gelėjusi suteikti. Lietuvos mastu mes maži, bet jeigu galime įkvėpti dešimt žmonių, ir tai yra labai daug. 


Tau įdomu? Tu gali prisidėti.

Patikusiais „Gerų istorijų“ pasakojimais kviečiame dalintis socialiniuose tinkluose. Taip padėsite skleisti žinią apie bendruomenių veiklas, kurios galbūt įkvėps ir paskatins kitus drąsiau imtis socialinių iniciatyvų.

Nežinantys, kaip galėtų prisidėti prie socialinės veiklos, bet turintys gerų norų, galite susisiekti su mumis čia. Mes pasirūpinsime, kad jie virstų gerais darbais. 

,,Geras Istorijas” sekite: Facebook, Instagram, LinkedIn.