Geros istorijos: ,,Solidarumo kava”

Panevėžyje dvejus metus veikiantis projektas „Solidarumo kava“ stengiasi mažinti socialinę atskirtį, skatina neįgaliuosius drąsiau mokytis naujų įgūdžių bei suteikia jiems terpę, kaip integruotis į visuomenę. Kalbamės su projekto koordinatore Ieva Kaupaite.

Kaip gimė projekto „Solidarumo kava“ idėja?

Šią idėją sugalvojo projekto dalyvis. Vieną dieną stebėdamas pro dienos užimtumo centrą praeinančius žmones jis pasiūlė: ,,Gal mes galėtume turėti savo kavinę ar kavos barą? Tuomet pas mus ateitų žmonės atsigerti kavos“. Nuo tada pradėjome domėtis galimybėmis ir galiausiai gavome projekto finansavimą. Visų pirma, žmones kvietėme į mūsų jaunuolių dienos centre įrengtą kavinę, vėliau pradėjome nemokamą kavą, arbatą ir pačių gamintą limonadą dalinti įvairiuose Panevėžio ir kitur vykstančiuose renginiuose, konferencijose, jaunimo piknikuose, miestų šventėse ir pan. 

Kokie pagrindiniai projekto tikslai?

Antrus metus „European Solidarity Corps“ programa finansuoja mūsų projektą, kurio pagrindinis tikslas – suteikti profesinių įgūdžių negalią turintiems jaunuoliams ir kovoti su neįgaliųjų diskriminacija. Ši visuomenės grupė ne tik lieka nepastebėta ir neįtraukta į kasdienes bendruomenines veiklas, bet ir siejama su negatyviomis nuostatomis ir stereotipais. Kviečiame bendruomenės narius pasivaišinti kava, kurią gamina ir tiekia mūsų projekto dalyviai. Taip neįgalieji gerina profesinius ir bendravimo įgūdžius, o visuomenė – įsitikina, kad neįgalus žmogus geba gyventi pilnavertį gyvenimą. Kavos puodelis tampa naujo ryšio tarp neįgaliojo ir jį supančios visuomenės simboliu. 

Kaip veikia ši neįgaliųjų integravimo programa?

Pirmųjų metų komanda, kurioje dalyvavo ir projekto idėjos sumanytojas, susibūrė pati, bet šiais metais, atsiradus daug norinčių, vykdėme nuoseklią atranką. Subūrę komandą, pradedame mokymus. Projekto dalyviai mokosi daryti kavą, ją patiekti, bendrauti su klientais ir pan. Daugeliui atrodo, kad išvirti skanią kavą nėra sunku, tačiau šis požiūris yra klaidingas. Tam reikia daug praktinių ir teorinių žinių, taip pat kūrybingumo, kaip kavą patraukliai patiekti. Pirmųjų metų programos dalyviai šiemet tapo kitos komandos mentoriais. Mentoriai padeda naujiems dalyviams jaustis užtikrinčiau ir įgyti pasitikėjimo bendraujant su klientais. 

Su kokiais iššūkiais susiduria projekto dalyviai? 

Vienas iš didžiausių iššūkių yra mokymasis bendrauti ir pasitikėti savimi. Žinoma, vieni dalyviai yra drąsesni ir labiau mėgsta bendrauti, tačiau vyraujanti socialinė atskirtis visuomenėje daro didelę įtaką kasdieninių bendravimo įgūdžių formavimuisi. Pvz., viena komandos narė programos pradžioje be galo kuklinosi ir vengdavo bendrauti su kitais programos dalyviais ir klientais. Ši mergina labai savarankiška ir geba puikiai dirbti, tačiau bendravimas ją gąsdindavo. Dabar ji antrosios komandos mentorė, savo bendravimu džiuginanti klientus ir komandos narius. 

Su didžiausias projekto iššūkiais tenka susidurti karantino metu, kai negalime tęsti savo planuotų veiklų. Turime užtikrinti, kad visi programos dalyviai neužmirštų praktinių įgūdžių ir galėtų tobulėti būdami namie. Stengiamės veiklas perkelti į internetinę erdvę bei siunčiame įvairias užduotis registruotu paštu. 

Kokių rezultatų pasiekėte?

Teigiamą projekto poveikį matuojame skaičiuodami savo kavinės svečių srautą, kuris iki antrojo karantino sparčiai augo. Kuo daugiau klientų sulaukiame, tuo mūsų projekto dalyviai įgauna daugiau darbo/bendravimo įgūdžių. Stebime komandos dalyvių virsmą: kaip keičiasi jų požiūris į save ir visuomenę, noras bendrauti ir dirbti. Matome, kaip greitai jie mokosi ir kaip uoliai dirba.

Džiaugiamės didėjančiu partnerių būriu. Šiemet jį papildė Vilniuje įsikūrusio restorano „Pirmas blynas“ komanda. Jų kepamus olandiškus vafliukus pristatome Panevėžio gyventojams. 

Sulaukiame vis didesnio aplinkinių bendruomenių dėmesio ir susidomėjimo. Vis dažniau apie save išgirstame žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Visa tai rodo, kad judame tinkama kryptimi.